Dvasinis gyvenimas
Apie Lietuvos gyventojų dvasinį gyvenimą yra labai mažai duomenų, tik kelios Tacito pastabos apie aisčius ir laidosena. Tačiau laidosena atspindi Lietuvos gyventojų pasaulėžiūrą tik religijos aspektu, apie kitas sritis duomenų nėra. Senąją baltų pasaulėžiurą atkurti padeda ir tautosaka, liaudies menas, bet ir jie teikia mažai naudos, nes neįmanoma jų tiksliai įsprausti į tam tikras chronologines ribas. Taigi, vis dėlto daugiausia informacijos mums suteikia laidosena. Čia pirmiausia labiausiai atsispindi tikėjimas pomirtiniu gyvenimu. Juk būtent dėl šios priežasties mirusiąjam į kapą dėdavo įkapes – būtiniausius darbo įrankius, ginklus, papuošalus, kitus buities daiktus, nes manė, kad mirusiąjam jų taip pat prireiks ir pomirtiniame gyvenime. Tačiau senajame geležies amžiuje atsiranda ir naujų šio tikėjimo elementų: mirusysis pomirtiniame pasaulyje daro visa tai, ką veikė šiame pasaulyje.Tai rodo dedamos įkapės, kurios atspindi buvusį mirusiojo užsiėmimą. Jau galima atskirti žemdirbio, gyvulių augintojo, kario kapus. Tačiau ir šis požiūris atskirose teritorijose skirtingas, nes skiriasi gyvųjų elgesys su mirusiaisiais. Senajame geležies amžiuje mirusieji dažniausiai laidojami nedeginti. Šį paprotį galima sieti su „gyvojo lavono“ idėja, t.y. mirusysis aname pasaulyje toliau gyvena kūniškąjį gyvenimą, turi tų pačių poreikių kaip ir gyvas būdamas. Mirusiųjų deginimas atspindi kiek kitokią sampratą. Įsivaizduojama, kad žmogus susideda iš mirtingo, materialaus kūno ir bekūnės vėlės, dvasios. Tikima, kad deginant kūną padedama dvasiai ištrūkti iš kūno. Lietuvoje randami degintiniai kapai yra senojo geležies amžiaus laikotarpio pabaigos ir tik pietų Lietuvoje. Pomirtinis pasaulis suvokiamas panašiai, nes įkapės tokios pat kaip ir griautiniuose kapuose. Įkapėms įtakos turėjo ir visuomeninė padėtis, lytis, mirusiojo ir bendruomenės turtingumas, artimųjų emocijos, amžius. Senojo geležies amžiaus palaidojimuose galima aptikti ir kai kurių magiškų apeigų pėdsakų. Vienų tikslas buvo apsaugoti mirusiuosius, kitų – saugotis nuo mirusiojo. Beveik visuose senojo geležies amžiaus kapuose aptinkama apeigų su ugnimi pėdsakų – ugnis apvalo, išvaiko piktąsias dvasias. Mirusiuosiuosius saugojo ir kapo įrengimas: akmenų vainikas ir kitos konstrukcijos. Buvo tikima, kad akmenų vainikas yra ta magiška riba, kurios negali peržengti piktosios dvasios. Iš laidosenos taip pat galima pastebėti, kad senojo geležies amžiaus žmogus bijojomirusiojo, jo saugotasi. Pirmiausia gyvuosius nuo mirusiųjų turėjo saugoti akmenų vainikai – magiška riba, kurios negalėjo peržengti ir pats mirusysis. Pasitaiko ir grindinėlių virš kapų, kurie, manoma, turėjo saugoti, kad mirusysis neatsikeltų. Tikriausiai „ pavojingi“ buvo ne visi mirusieji, bet mirę prievartine mirtimi ( nužudytieji, savižudžiai, skenduoliai ir kt. ), labai seni ir pikti žmonės. Saugantis tokių mirusiųjų, juos guldė veidu žemyn, įsprausdavo į per mažą duobę, laidojo kniūbsčius.
Baltai garbino įvairius dangaus kūnus. Pats ryškiausias – saulės kultas. Šis kultas atsispindi ir laidojimo apeigose ( ugnis, laidojimo kryptis), ir laidojimo paminklų įrengime ( apskriti vainikai – ratas yra saulės simbolis), ir ornamentikoje. Taip pat garbintas mėnulis, kai kurios žvaigždės. Taigi dangiškieji dievai sudarė dalį baltų dievų panteono. Žinoma, būta ir žemiškųjų dievų. Tacito pasakojime apie aisčius nurodyta jų garbinama dievų motina, atstovaujanti žemiškajam pradui. Šis kultas, manoma, buvo susijęs su vaisingumu, derlingumu. Baltų religija buvo politeistinė. Jai būdingas dangaus, žemės ir požemio dievybių garbinimas, ryškus protėvių kultas, kintantis pomirtinio gyvenimo supratimas. Tai žemdirbių ir gyvulininkų religija, maginėmis apeigomis siekianti pagerinti ir apsaugoti derlių, gyvulių bandas.
Baltai garbino įvairius dangaus kūnus. Pats ryškiausias – saulės kultas. Šis kultas atsispindi ir laidojimo apeigose ( ugnis, laidojimo kryptis), ir laidojimo paminklų įrengime ( apskriti vainikai – ratas yra saulės simbolis), ir ornamentikoje. Taip pat garbintas mėnulis, kai kurios žvaigždės. Taigi dangiškieji dievai sudarė dalį baltų dievų panteono. Žinoma, būta ir žemiškųjų dievų. Tacito pasakojime apie aisčius nurodyta jų garbinama dievų motina, atstovaujanti žemiškajam pradui. Šis kultas, manoma, buvo susijęs su vaisingumu, derlingumu. Baltų religija buvo politeistinė. Jai būdingas dangaus, žemės ir požemio dievybių garbinimas, ryškus protėvių kultas, kintantis pomirtinio gyvenimo supratimas. Tai žemdirbių ir gyvulininkų religija, maginėmis apeigomis siekianti pagerinti ir apsaugoti derlių, gyvulių bandas.