Prekyba ir prekybiniai keliai
Senajame geležies amžiuje baltų prekybiniai interesai jau nebeapsiriboja vien strateginėmis medžiagomis. Imta vežtis prabangos daiktus ir tauriuosius metalus. Taip jau susiklostė baltų kultūros tradicijose, kad baltai ne itin vertino auksą. Jų grožio supratimas labiau linko prie sidabro. Sidabras Lietuvos teritorijoje pasirodo jau I-II a. „Aukso amžiuje" pagrindiniu baltų prekybos partneriu buvo priešakinės civilizacijos valstybė - Romos imperija. I-II a. gyvuoja vadinamasis „Gintaro kelias", jungęs Sembos baltus su Romos imperija. Būtent gintarui turime būti dėkingi, kad baltų gentys pateko į Antikos rašytojų ir istorikų akiratį. Gintarą minį Homeras „Iliadoje" „Odisėjoje", Herodotas (tarp 490-480 - 425 prieš Kr.g.), Pytėjas iš Masilijos (IV a. prieš Kr.g.), Plinijus Vyresnysis (23-79), P.K. Tacitas (apie 55-58 - apie 117-120). Plinijus Vyresnysis „Gamtos istorijoje" rašo, kad imperatoriaus Nerono laikais (37-68) į baltų kraštus buvo nusiųstas raitelis Julijonas, kad pargabentų gintaro gladiatorių kautynėms išpuošti. Pasak jo, gintaro centras buvęs net už 600 romėniškų mylių nuo Karnuntumo (Carnuntum, netoli Vienos). Jis parvežė tiek gintaro, kad kautynių dienomis visas amfiteatras, gladiatoriai ir tarnai buvo išpuošti gintaru. O didžiausias gintaro gabalas svėrė net 13 svarų. Tas pats Plinijus Vyresnysis mini, kad germanai gintarą gabena daugiausia į Panoniją, o iš čia iki Adrijos jį pristatą venetai, nes jie arčiausiai gyvena prie Panonijos. Jie pirmiausia šią medžiagą ir išgarsinę. Po upės apylinkių kaimietės, kaip rašo Plinijus, ir šiandien vietoj antkaklių nešiojančios gintarus ne tik gydymo, bet daugiausia grožio sumetimais. Esą, tikima, kad gintaras gelbėja nuo kaklo migdolų ir gerklės ligų. P.K. Tacitas savo „Germanijoje" sako: „Jie [aisčiai] apieško ir jūrą; seklumose ir pačiose jos pakrantėse vieninteliai iš visų rankioja gintarą, jų pačių vadinamą „glesum". … Patys gintaro nevartoja: renka gabalus, parduoda neapdirbtą ir ima atlyginimą stebėdamiesi." Manoma, kad „Gintaro keliu" buvo gabenamas ne vien tik gintaras, bet ir žvėrių kailiai, oda, medus, vaškas, tačiau pagrindinė prekė liko gintaras. Kaip sako P.K. Tacitas „Juk gintaras ilgai išgulėjo tarp kitų jūros išmetamų daiktų, kol mūsų prabanga suteikė jam vardą.". Mainais iš Romos imperijos provincijų į baltų kraštus buvo įvežamos žalvarinės, sidabrinės ir auksinės monetos, žalvariniai indai (ąsočiai, koštuvai), stiklinės taurės, keramika, stikliniai ir emalio karoliai, įvairūs žalvariniai, sidabriniai, paauksuoti ir emaliu puošti papuošalai, romėniški kalavijai ir sidabro bei vario žaliava. Neabejojama, kad gintaras dideliais kiekiais buvo gabenamas iš Sembos pusiasalio. Tai patvirtina archeologiniai tyrimai. Surasti didžiuliai gintaro žaliavos lobiai palei gintaro kelią Vroclave-Partynice, prie Oderio, Žemutinėje Silezijoje. Be to, gintaro kelio trasoje aptikta visa eilė baltiškų akinių segių, surastų Vroclavo srityje, Austrijoje ir Karnuntume liudija, kad gintaras I-II a. keliavo iš baltų žemių. Daugelis autorių yra rekonstravę „Gintaro kelio" šakas I-III a. Jis vėdė nuo Sembos ir Vyslos žiočių Vysla aukštyn iki Bydgoščiaus (lenk. Bydgoszcz), nuo čia per dabartinį Vroclavą jis vedė iki Prosnos upės prie Kališo (lenk. Kalisz). Iš čia į aukštutinį Oderį, pro Aukštutinę Sileziją, Moravijos upe į Dunojų, pro Karnuntumą (Carnuntum) ir Panoniją į Norėją (Noreia, dabar Neumark), Virunį (Virunum, netoli Klagenfurto), Emonį (Liubljana) į svarbią romėnų tvirtovę bei prekyvietę Akvilėją prie Adrijos jūros, o iš čia jau į Romą. Šiuo keliu plačiausiai naudotasi Antoninų dinastijos laikais I amžiuje. 166-180 m., vykstant įnirtingoms kovoms su germanų gentimi - markomanais, atsirado nauja „Gintaro kelio" šaka: iš Karnuntumo Moravos upe iki Oderio aukštupio, aukštutiniu Oderiu iki Opolės Silezijoje, toliau sausumos keliu tiesiai į Kališą, o iš čia prie Vyslos alkūnės ties Osielsku ir toliau Vysla iki jos žiočių.
Nuo III a. vidurio gintaro kelio reikšmė buvo sumažėjusi, bet vėliau, III a. pabaigoje ir IV a., prekyba vėl pagyvėjo. Svarbų vaidmenį Baltijos pakrančių ir Romos imperijos gyventojų prekyboje vaidino ir jūros kelias. Juo palaikydavo ryšius su romėniškomis Galijos ir Pareinės provincijomis. Jūros kelio pradžia buvo Fektijo (Fectio) uostas (dab. Vechtenas prie Utrechto, Olandija), iš kur romėnų laivai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį iki didelių upių - Vyslos, Oderio. Galimas daiktas, jie pasiekdavo ir Nemuno bei Dauguvos žiotis. Jūros keliu, matyt, labiausiai naudotasi nuo III a. vidurio, kai susilpnėjo ryšiai „Gintaro keliu". Jūros keliu prekybinius ryšius palaikė visi Baltijos regiono gyventojai. Tuo pat metu baltų prekybiniai interesai siekė ir rytinius kaimynus. Rytų keliai, ėję Pruto, Dnestro, Pietų Būgo ir Dnepro upėmis. Per juos buvo palaikomi ryšiai su Juodosios jūros šiaurinės pakrantės miestais, o per juos ir su rytine Romos imperijos dalimi. Baltų gentims svarbiausias buvo Dnepro kelias, kuris aukštupyje galėjo skirtis į du: Nemuno ir Dauguvos kelią. Praktiškai Nemunas ir Dauguva buvo ne tik rytų, bet ir kitų prekybos kelių tęsinys. Rytų keliais, atrodo, buvo naudotasi III-V a. pradžioje. Prekybos keliai turėjo būti ir mažesnės Dnepro aukštupio baseino upės. Iš ten nesunkiai buvo galima pasiekti Volgos ir Okos aukštupio rajonus, nusigauti į Volgos bei Okos tarpupį. Šie keliai turėjo nemažą reikšmę tarpbaltiškajai ir baltų bei Pavolgio finougrų prekybai. Vidinėje, Lietuvos baltų, mainų prekyboje didžiausios reikšmės turėjo vandens keliai: Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Jūros ir Minijos upės. Naudotasi dabar jau sunkiai atsekamais sausumos keliais. Vienas iš jų turėjo vesti iš Lietuvos pajūrio į šiaurę, į dabartinę Kuržemę. I-II a. didžiausią prekybinę reikšmę turėjo „Gintaro kelias", prekiauta ir jūros keliu.[1] III a. I pusėje pastebimas prekybinių ryšių susilpnėjimas. Romos monetų daugiau importuota tik III a. pirmojoje pusėje, o iš antrosios turime vos keletą radinių. Tam, matyt, atsiliepė ir Romos imperijos vidaus krizė, ir nuolatiniai germanų puldinėjimai. Atrodo, dėl jų ir dėl prasidėjusio Didžiojo tautų kraustymosi nutrūko nuolatiniai ryšiai „Gintaro keliu". III-IV a. į Lietuvą daugiausia įveždavo emalio ir stiklo karolių, IV-V a. pradžioje patekdavo ir Romos monetų. V a. prekybiniai ryšiai su Romos imperija nutrūko. Senajame geležies amžiuje glaudūs ryšiai jungė baltus su pietine Skandinavija ir Pabaltijo finougrų gentimis. Baltiškos apyrankės pasiekė Suomiją, čia rasta ir baltiškų ratelinių smeigtukų. Pabaltijo finougrų teritorijoje aptikta Lietuvos baltų gentims būdingiausių dirbinių: Estijoje rasta antkaklių kūginiais galais, Akmenių tipo kabučių, laiptelinių, apskritų ažūrinių segių, rozetinių smeigtukų, o Suomijoje - laiptelinių ir lankinių žieduotųjų segių. Lietuvos baltai buvo tarpininkas, gabenant spalvotųjų metalų žaliavą į šiaurę. Lietuvos gyventojų ir finougrų prekybiniai ryšiai matosi jau I a. medžiagoje. III-IV a. ryšiai gerokai išsiplečia. Vakarų Lietuvos ir Gotlando ryšius rodo abiejose teritorijose paplitusios vilnonės kepuraitės, puoštos žalvariniais spurgeliais ir kabučiais, kai kurie panašūs laidosenos bruožai. Skandinavišku importu laikoma žalvarinė segė su sidabro plokštelėmis. Skandinavijoje aptikta Lietuvos meistrų pagamintų dirbinių, o kai kurie - dėželinės antkaklės - gaminti nusižiūrint į baltiškuosius pavyzdžius. Kiti dirbiniai - antkaklės trimitiniais galais - tiesiog perimti. Skandinavijoje gaminti auksiniai šių antkaklių variantai. Rasta Skandinavijoje ir prūsų serijos akinių segių, kurių dalis, greičiausiai, pateko iš Lietuvos. Lietuvos baltai palaikė ryšius ir su ryčiau esančiomis baltų gentimis: Smolensko ir Moščino tipo piliakalnių gyventojais. Manoma, kad iš rytų baltų genčių Lietuvos gyventojai perėmė lazdelinius smeigtukus, iš Okos aukštupio į Lietuvą pateko lapo pavidalo smeigtukas, apyrankė su trikampiais pastorinimais (Dembai-Pakačinė). Įdomu, kad tiek Lietuvoje, tiek Moščino piliakalniuose randama antkaklių kūginiais galais, o Smolensko piliakalniuose - prūsų serijos akinių segių. Per rytų baltų teritorijas buvo palaikomi ryšiai su Pavolgio finougrais, Djakovo (Lietuvoje randama vadinamųjų Djakovo tipo svarelių) ir kitų kultūrų gyventojais. Išvystytai Lietuvos baltų kultūrai nuolat reikėjo spalvotųjų metalų. Vystėsi metalų apdirbimo technologijos - Lietuvos amatininkai išmoko gaminti sidabrinius, sidabruotus ir alavuotus dirbinius, žalvario dirbinius dengti ornamentuotomis sidabro ar alavo plokštelėmis, inkrustuoti, puošti mėlynomis akutėmis, emaliu. Puiki gaminių kokybė ir išvystytas meninis skonis lėmė, kad baltų meistrų dirbiniai pateko į romėniškojo laikotarpio Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos rinką, ir vakarų Lietuva tapo vienu svarbiausių amatų ir prekybos centrų Šiaurės ir Rytų Europoje.
Nuo III a. vidurio gintaro kelio reikšmė buvo sumažėjusi, bet vėliau, III a. pabaigoje ir IV a., prekyba vėl pagyvėjo. Svarbų vaidmenį Baltijos pakrančių ir Romos imperijos gyventojų prekyboje vaidino ir jūros kelias. Juo palaikydavo ryšius su romėniškomis Galijos ir Pareinės provincijomis. Jūros kelio pradžia buvo Fektijo (Fectio) uostas (dab. Vechtenas prie Utrechto, Olandija), iš kur romėnų laivai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį iki didelių upių - Vyslos, Oderio. Galimas daiktas, jie pasiekdavo ir Nemuno bei Dauguvos žiotis. Jūros keliu, matyt, labiausiai naudotasi nuo III a. vidurio, kai susilpnėjo ryšiai „Gintaro keliu". Jūros keliu prekybinius ryšius palaikė visi Baltijos regiono gyventojai. Tuo pat metu baltų prekybiniai interesai siekė ir rytinius kaimynus. Rytų keliai, ėję Pruto, Dnestro, Pietų Būgo ir Dnepro upėmis. Per juos buvo palaikomi ryšiai su Juodosios jūros šiaurinės pakrantės miestais, o per juos ir su rytine Romos imperijos dalimi. Baltų gentims svarbiausias buvo Dnepro kelias, kuris aukštupyje galėjo skirtis į du: Nemuno ir Dauguvos kelią. Praktiškai Nemunas ir Dauguva buvo ne tik rytų, bet ir kitų prekybos kelių tęsinys. Rytų keliais, atrodo, buvo naudotasi III-V a. pradžioje. Prekybos keliai turėjo būti ir mažesnės Dnepro aukštupio baseino upės. Iš ten nesunkiai buvo galima pasiekti Volgos ir Okos aukštupio rajonus, nusigauti į Volgos bei Okos tarpupį. Šie keliai turėjo nemažą reikšmę tarpbaltiškajai ir baltų bei Pavolgio finougrų prekybai. Vidinėje, Lietuvos baltų, mainų prekyboje didžiausios reikšmės turėjo vandens keliai: Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Jūros ir Minijos upės. Naudotasi dabar jau sunkiai atsekamais sausumos keliais. Vienas iš jų turėjo vesti iš Lietuvos pajūrio į šiaurę, į dabartinę Kuržemę. I-II a. didžiausią prekybinę reikšmę turėjo „Gintaro kelias", prekiauta ir jūros keliu.[1] III a. I pusėje pastebimas prekybinių ryšių susilpnėjimas. Romos monetų daugiau importuota tik III a. pirmojoje pusėje, o iš antrosios turime vos keletą radinių. Tam, matyt, atsiliepė ir Romos imperijos vidaus krizė, ir nuolatiniai germanų puldinėjimai. Atrodo, dėl jų ir dėl prasidėjusio Didžiojo tautų kraustymosi nutrūko nuolatiniai ryšiai „Gintaro keliu". III-IV a. į Lietuvą daugiausia įveždavo emalio ir stiklo karolių, IV-V a. pradžioje patekdavo ir Romos monetų. V a. prekybiniai ryšiai su Romos imperija nutrūko. Senajame geležies amžiuje glaudūs ryšiai jungė baltus su pietine Skandinavija ir Pabaltijo finougrų gentimis. Baltiškos apyrankės pasiekė Suomiją, čia rasta ir baltiškų ratelinių smeigtukų. Pabaltijo finougrų teritorijoje aptikta Lietuvos baltų gentims būdingiausių dirbinių: Estijoje rasta antkaklių kūginiais galais, Akmenių tipo kabučių, laiptelinių, apskritų ažūrinių segių, rozetinių smeigtukų, o Suomijoje - laiptelinių ir lankinių žieduotųjų segių. Lietuvos baltai buvo tarpininkas, gabenant spalvotųjų metalų žaliavą į šiaurę. Lietuvos gyventojų ir finougrų prekybiniai ryšiai matosi jau I a. medžiagoje. III-IV a. ryšiai gerokai išsiplečia. Vakarų Lietuvos ir Gotlando ryšius rodo abiejose teritorijose paplitusios vilnonės kepuraitės, puoštos žalvariniais spurgeliais ir kabučiais, kai kurie panašūs laidosenos bruožai. Skandinavišku importu laikoma žalvarinė segė su sidabro plokštelėmis. Skandinavijoje aptikta Lietuvos meistrų pagamintų dirbinių, o kai kurie - dėželinės antkaklės - gaminti nusižiūrint į baltiškuosius pavyzdžius. Kiti dirbiniai - antkaklės trimitiniais galais - tiesiog perimti. Skandinavijoje gaminti auksiniai šių antkaklių variantai. Rasta Skandinavijoje ir prūsų serijos akinių segių, kurių dalis, greičiausiai, pateko iš Lietuvos. Lietuvos baltai palaikė ryšius ir su ryčiau esančiomis baltų gentimis: Smolensko ir Moščino tipo piliakalnių gyventojais. Manoma, kad iš rytų baltų genčių Lietuvos gyventojai perėmė lazdelinius smeigtukus, iš Okos aukštupio į Lietuvą pateko lapo pavidalo smeigtukas, apyrankė su trikampiais pastorinimais (Dembai-Pakačinė). Įdomu, kad tiek Lietuvoje, tiek Moščino piliakalniuose randama antkaklių kūginiais galais, o Smolensko piliakalniuose - prūsų serijos akinių segių. Per rytų baltų teritorijas buvo palaikomi ryšiai su Pavolgio finougrais, Djakovo (Lietuvoje randama vadinamųjų Djakovo tipo svarelių) ir kitų kultūrų gyventojais. Išvystytai Lietuvos baltų kultūrai nuolat reikėjo spalvotųjų metalų. Vystėsi metalų apdirbimo technologijos - Lietuvos amatininkai išmoko gaminti sidabrinius, sidabruotus ir alavuotus dirbinius, žalvario dirbinius dengti ornamentuotomis sidabro ar alavo plokštelėmis, inkrustuoti, puošti mėlynomis akutėmis, emaliu. Puiki gaminių kokybė ir išvystytas meninis skonis lėmė, kad baltų meistrų dirbiniai pateko į romėniškojo laikotarpio Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europos rinką, ir vakarų Lietuva tapo vienu svarbiausių amatų ir prekybos centrų Šiaurės ir Rytų Europoje.