Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra
Pagal laidojimo paminklus apžvelgtos vakarų, centrinės ir šiaurės Lietuvos kultūrinės sritys rodo, kaip smarkiai pirmaisiais m. e. amžiais pasikeitė baltų genčių žemėlapis. Tik rytų Lietuvoje bei gretimoje Baltarusijoje toliau tęsiasi brūkšniuotosios keramikos kultūra, pažįstama iš čia esančių gausių piliakalnių. Paplitusi I tūkstantmetyje pr. m. e., ji dar aptinkama ir pirmaisiais m. e. amžiais. Tai vėlyvasis brūkšniuotosios keramikos kultūros egzistavimo laikotarpis. Tuo metu dar labiau išryškėjo jos vakarų riba: ji ėjusi Šventosios upės vidurupiu ir žemupiu, Neries žemupiu, Jiesia aukštyn ir nuo jos aukštupio j vakarus iki Lietuvos sienos. Pietų Užnemunė laikoma šios kultūros įtakos zonos pakraščiu. Brūkšniuotosios keramikos aptinkama visuose rytų Lietuvos piliakalniuose, kur dar yra pirmųjų m. e. amžių kultūrinis sluoksnis, arba jų papėdžių gyvenvietėse (Narkūnai, Nemenčinė, Vosgėliai ir kt.). Vėlyvajai brūkšniuotajai keramikai būdinga viena nusistovėjusi puodų forma — griežtai profiliuoti briauniniai puodai. Jie ne tik brūkšniuotu paviršiumi, bet labai dažnai dar ornamentuoti ir įvairiais gnaibymo, pirštų įspaudų, įkartėlių ornamentais. Puošta dažniausiai viršutinė puodo dalis: peteliai, kaklelis, pakraštėlis ir ypač briauna. Skiriasi ir kitas inventorius. Pirmiausia — išnyksta kaulo dirbiniai. Iš radinių matyti, kad nuo pat pirmųjų m. e. amžių į brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojų buitį plačiai įėjo geležis. Iš žemdirbystės įrankių pirmiausia minėtini peiliai-pjautuvėliai, kurių labai plačiai aptinkama Lietuvoje ir Baltarusijoje. Suprantama, dalis šių radinių priklauso dar laikotarpiui pr. m. e., tačiau ypač jie paplinta pirmaisiais m. e. amžiais. Be to, šio laikotarpio piliakalnių kultūriniame sluoksnyje randama trinamųjų girnų, suanglėjusių grūdų, rodančių išaugusį žemdirbystės vaidmenį. Vėlyvajai brūkšniuotosios keramikos kultūrai, be abejo, priklauso ir siauraašmeniai pentiniai kirviai, geležiniai lazdeliniai smeigtukai ir kt. Šios kultūros atstovams nesvetimas ir spalvotojo metalo apdirbimas. Narkūnų piliakalnyje rasta žalvario lydymo krosnelės liekanų su Romos monetos dalimi prie sienelės. Čia aptikta įvairių tiglių bei samtelių, kurių dalis priklausė pirmiesiems m. e. amžiams. Gyvulininkystės vaidmenį rodo gausūs naminių gyvulių kaulai. Iš jų analizės matyti, kad ypač plačiai augintos kiaulės. Medžioklė ir žvejyba tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Ligi šiol labai nedaug teturime vėlyvajai brūkšniuotosios keramikos kultūrai skirtinų laidojimo paminklų. Tai pastebėta ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai visoje šios kultūros paplitimo teritorijoje. Dėl to visaip spėliota, tačiau paskutiniuoju metu linkstama manyti, kad gyventojai savo mirusiuosius laidojo pilkapiuose nedegintus, dažniau duobėje po sampilu. Taip galima spręsti iš Migonyse prie Kruonio tirtų pilkapių. Čia buvo ištirtas visas archeologijos paminklų kompleksas: piliakalnis, gyvenvietė ir pilkapių grupė. Matyt, ir kiti griautiniai IV—V a. kapai pilkapiuose yra šios kultūros. Pvz., daugelio paskutiniaisiais metais Eitultonyse tirtų pilkapių sampiluose rasta smulkių brūkšniuotosios keramikos šukelių. Galima manyti, jog jos patekusios iš atviros šiai kultūrai skiriamos gyvenvietės, bet gali būti ir specialiai sudaužytų puodų šukės, sumestos į pilkapio sampilą. Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, bent pačiai jos pabaigai, turbūt reikėtų skirti ir kitus rytų Lietuvoje tirtus pilkapius su griautiniais kapais, pvz., Žvirblių, Vilniaus m., Kaniūnų, Utenos raj., Pakrauglės, Vilniaus raj., ir kt. Latvijos Garsenės Berzkalnių vietovėje prie pat Lietuvos ribos tirto pilkapio nedegintiniuose kapuose aptikta brūkšniuotų puodų. Archeologė E. Snuorė nurodo, kad šio pilkapio su akmenų vainiku ir rytų Lietuvos pilkapių struktūra labai panaši.
Iš brūkšniuotosios keramikos kultūrai priklausančių baltų genčių turėjo susiformuoti ir lietuvių gentys. Suprantama, kad ji, išgyvenusi tokį ilgą laikotarpį ir paplitusi didžiulėje Rytų Europos teritorijoje, negalėjo būti vienalytė. Daug lėmė gamtos sąlygos, ryšiai su kaimyninėmis kultūromis ir kiti veiksniai. A. Mitrofanovas skiria 2 brūkšniuotosios keramikos kultūros sritis: rytinę ir vakarinę. Vakarinei priklauso ir rytų Lietuvoje paplitusi brūkšniuotosios keramikos kultūra. Nors Lietuvoje ji sudaro tik nedidelę brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo dalį, ir čia paskutiniuoju metu skiriamos lokalinės grupės. Dėmesį patraukia vidurinė, chronologiškai vėlyviausią brūkšniuotosios keramikos kultūros grupė, datuojama I m. e. tūkstantmečio pirmaisiais amžiais. Gana aiškios jos vakarų ribas. Siauriausias taškas būtų Utena, kur paskutiniuoju metu tirtas Narkūnų piliakalnis ir jo vakarų papėdės atvira gyvenvietė. Nuo čia šios lokalinės grupės riba ėjo Neries aukštupio kryptimi, pietuose siekė Minsko apylinkes ir Lydą. Tad pagrindinis jos paplitimo arealas— Neries baseinas. Štai toje lokalinėje grupėje ir mėginama ieškoti būsimojo lietuvių tautybės branduolio. Taigi, turėtų būti, kad gyventojai, palikę brūkšniuotosios keramikos kultūrą, yra tiesioginiai ankstyvųjų viduramžių lietuvių genčių pirmtakai.
Iš brūkšniuotosios keramikos kultūrai priklausančių baltų genčių turėjo susiformuoti ir lietuvių gentys. Suprantama, kad ji, išgyvenusi tokį ilgą laikotarpį ir paplitusi didžiulėje Rytų Europos teritorijoje, negalėjo būti vienalytė. Daug lėmė gamtos sąlygos, ryšiai su kaimyninėmis kultūromis ir kiti veiksniai. A. Mitrofanovas skiria 2 brūkšniuotosios keramikos kultūros sritis: rytinę ir vakarinę. Vakarinei priklauso ir rytų Lietuvoje paplitusi brūkšniuotosios keramikos kultūra. Nors Lietuvoje ji sudaro tik nedidelę brūkšniuotosios keramikos kultūros arealo dalį, ir čia paskutiniuoju metu skiriamos lokalinės grupės. Dėmesį patraukia vidurinė, chronologiškai vėlyviausią brūkšniuotosios keramikos kultūros grupė, datuojama I m. e. tūkstantmečio pirmaisiais amžiais. Gana aiškios jos vakarų ribas. Siauriausias taškas būtų Utena, kur paskutiniuoju metu tirtas Narkūnų piliakalnis ir jo vakarų papėdės atvira gyvenvietė. Nuo čia šios lokalinės grupės riba ėjo Neries aukštupio kryptimi, pietuose siekė Minsko apylinkes ir Lydą. Tad pagrindinis jos paplitimo arealas— Neries baseinas. Štai toje lokalinėje grupėje ir mėginama ieškoti būsimojo lietuvių tautybės branduolio. Taigi, turėtų būti, kad gyventojai, palikę brūkšniuotosios keramikos kultūrą, yra tiesioginiai ankstyvųjų viduramžių lietuvių genčių pirmtakai.