Žemdirbystės ir gyvulininkystės raida
Senajame geležies amžiuje Lietuvos gyventojai pradėjo vartoti pūdyminę sistemą. Vakarų baltai vertėsi intensyvia lydimine žemdirbyste, nors didžiausią papildomo produkto dalį sudarė gyvulininkystė. Apie 180-220 m. po Kr. Lietuvoje įsigali dvilaukė pūdyminė žemdirbystė. Senajame geležies amžiuje Lietuvoje auginta kelių rūšių kviečiai, rugiai, miežiai, soros ir avižos, kai kurios ankštinių augalų rūšys. Apie 150-250 m. po Kr. baltai pradeda naudoti geležinį noragą. Tyrinėjant grūdus, kartu su jais rastos piktžolių sėklos - ruginių dirsių ir balandų sėklos. Rastos ruginių dirsių sėklos parodo, kad buvo sėjamos žieminių rugių rūšys ir turėjo būti pažįstama pūdyminė sistema, balandos auga seniai dirbamose sukultūrintose žemėse. Senajame geležies amžiuje grūdines kultūras daugiausia sėdavo, matyt, miltams ir iš jų kepdavo duoną: duonos gabalų rasta Gabrieliškių piliakalnyje. Pirmaisiais amžiais po Kr. Lietuvoje, matyt, augino ir technines kultūras - linus bei kanapes. I - IV a. baltų gentys pradėjo naudoti gyvulių traukiamus arimo įrankius. Papildomai įdirbti dirvą Lietuvoje naudota ir kitų įrankių. Matyt, tam tiko primityvios medinės akėčios, tikriausiai ir geležiniai kapliai, kuriu plačiai žinoma iš vidurinio geležies amžiaus paminklų. Pirmaisiais amžiais po Kr. Lietuvoje gerokai išsiplėtė dirbamosios žemės plotai, nes su geležinio kirvio atsiradimu buvo intensyviau pradėtas kirsti miškas, o krūmus ir šakas pjaustė lenktais peiliais. Iš kitų duomenų sprendžiama, kad lydiminės žemdirbystės sistema nebuvo vienintele. Tikriausiai įdirbdavo ir mišku neapaugusią žemę, dalį dirbamo ploto jau paversdavo pūdymu. Didelę reikšmę žemdirbystei vystyti turėjo ir dalgių atsiradimas (iki tol javus pjovė peiliais, pjautuvais). Pjūties darbai su dalgiu ejosi gerokai sparčiau.Grūdines kultūras daugiausia sėdavo miltams, kai kurias - kruopoms gaminti. Grūdus laikydavo duobėse - sandėliukuose, tikriausiai beržo tošies arba dideliuose moliniuose induose.