Zarubincų kultūra
Išnykus Milogrado kultūrai, palei Dneprą ir Bereziną į šiaurę plito Zarubincu kultūros gyvenvietės. Todėl baltams skiriamų m. e. pradžios kultūrų apžvalga būtų nepilna, jei nestabtelėtume prie jos kiek plačiau. Kultūra, kurią palikusių genčių etninė priklausomybė sukėlė bene daugiausia ginčų, pavadinta pagal 1899 m. V. Chvoikos pradėtą kasinėti Zarubincu kaimo kapinyną Dnepro dešiniajame krante į pietus nuo Kijevo. Ji susidarė XII a. pr. m. e. viduryje ar antrojoje pusėje buvusios Milogrado kultūros areale, bet genetiškai su ja tarsi ir nesusijusi ir egzistavo iki II m. e. amžiaus. Vėliau (II—V a.), vadinama vėlyvąja Zarubincu, arba Kijevo, kultūra, ji buvo paplitusi šiaurės Ukrainoje ir pietų Baltarusijoje, vakaruose prie Bugo siekė kaimyninę Pševorsko kultūrą, pietuose — Cerniachovo.
Šiai kultūrai būdingos neįtvirtintos gyvenvietės. Gyventa stulpinės konstrukcijos vienos patalpos antžeminiuose ar truputį į žemę įleistuose pastatuose. Ją palikę žmonės vertėsi sėslia gyvulininkyste, bet svarbų vaidmenį vaidino ir žemdirbystė; gaminosi geležį, vartojo daug geležinių įrankių ir ginklų. Buityje buvo paplitę lipdyti puodai, dubenys, ąsočiai. Dalies molinių indų paviršius gludintas. Mirusiuosius laidodavo sudegintus urnose, plokštiniuose kapuose apvaliose ar ovaliose duobutėse, į kurias kartais suberdavo ir laužo liekanas. įkapės negausios. Iš sukauptos medžiagos matyti, kad Zarubincu kultūrą palikusios gentys palaikė glaudžius ryšius su antikinės kultūros centrais prie Juodosios jūros, taip pat ir su keltais. Paminėti bruožai rodo, jog Zarubincu kultūra skiriasi nuo kaimyninės brūkšniuotosios keramikos ar Djakovo kultūros.
Dėl Zarubincu kultūrą palikusių genčių etninės priklausomybės ginčijamasi jau nuo XX a. pradžios. Pirmasis jos paminklų tyrinėtojas V. Chvoika laikė ją slaviška. Kiti žinomi Rytų Europos archeologai, pvz., J. Gotjė, L. Nyderlė, A. Spicynas, teigė, kad atsakymui į šį klausimą dar trūksta duomenų. Septintajame aštuntajame dešimtmetyje aktyviausias Zarubincu kultūros sla-viškumo šalininkų buvo P. Tretjakovas (. Tos nuomonės laikosi nemaža kitu žinomų archeologų. O V. Sedovas Zarubincų kultūrą laiko baltiška. Teigia, kad ji turi baltiškų elementų, yra paplitusi baltiškų hidronimų areale, be to, pagal gotų istoriką Jordaną aisčiai-baltai dar III—IV a. gyvenę nuo Baltijos vakaruose iki akacirų (prie Dono gyvenusių iranėnų genčių). Jį palaiko ir kai kurie kiti tyrinėtojai.
Šis ginčas svarbus ne tik m. e. pradžioje baltų gyventai teritorijai apibrėžti ir baltų kultūrai pažinti, bet ir dar vienu aspektu — rytų slavų migracijos į šiaurę pradžiai nustatyti. Mat visi Zarubincų kultūros tyrinėtojai sutaria, kad m. e. pradžioje ją palikusios gentys migravo j šiaurę ir šiaurės rytus, kūrėsi Juchnovo bei Dnepro—Dauguvos kultūras palikusių baltų genčių teritorijoje. Jei Zarubincų kultūrą palikusios gentys buvo baltai, tai ši migracija buvo tik baltų genčių maišymasis. Taip ją traktuoja V. Sedovas. Jo nuomone, Zarubincų gentys susiliejusios su kitomis ir palikusios I m. e. tūkstantmečio viduryje susidariusią baltišką Moščino kultūrą. O jei Zarubincų kultūrą paliko slavų gentys, tai jų migracija j šiaurę laikytina ir slavų skverbimosi j baltų gyventus plotus pradžia: šį procesą reikia skirti jau m. e. pradžiai. Tačiau mokslininkai, Zarubincų kultūrą laikantys baltiška, teigia, kad slavų ekspansija į šiaurę prasidėjo tik VIII a.
Šiai kultūrai būdingos neįtvirtintos gyvenvietės. Gyventa stulpinės konstrukcijos vienos patalpos antžeminiuose ar truputį į žemę įleistuose pastatuose. Ją palikę žmonės vertėsi sėslia gyvulininkyste, bet svarbų vaidmenį vaidino ir žemdirbystė; gaminosi geležį, vartojo daug geležinių įrankių ir ginklų. Buityje buvo paplitę lipdyti puodai, dubenys, ąsočiai. Dalies molinių indų paviršius gludintas. Mirusiuosius laidodavo sudegintus urnose, plokštiniuose kapuose apvaliose ar ovaliose duobutėse, į kurias kartais suberdavo ir laužo liekanas. įkapės negausios. Iš sukauptos medžiagos matyti, kad Zarubincu kultūrą palikusios gentys palaikė glaudžius ryšius su antikinės kultūros centrais prie Juodosios jūros, taip pat ir su keltais. Paminėti bruožai rodo, jog Zarubincu kultūra skiriasi nuo kaimyninės brūkšniuotosios keramikos ar Djakovo kultūros.
Dėl Zarubincu kultūrą palikusių genčių etninės priklausomybės ginčijamasi jau nuo XX a. pradžios. Pirmasis jos paminklų tyrinėtojas V. Chvoika laikė ją slaviška. Kiti žinomi Rytų Europos archeologai, pvz., J. Gotjė, L. Nyderlė, A. Spicynas, teigė, kad atsakymui į šį klausimą dar trūksta duomenų. Septintajame aštuntajame dešimtmetyje aktyviausias Zarubincu kultūros sla-viškumo šalininkų buvo P. Tretjakovas (. Tos nuomonės laikosi nemaža kitu žinomų archeologų. O V. Sedovas Zarubincų kultūrą laiko baltiška. Teigia, kad ji turi baltiškų elementų, yra paplitusi baltiškų hidronimų areale, be to, pagal gotų istoriką Jordaną aisčiai-baltai dar III—IV a. gyvenę nuo Baltijos vakaruose iki akacirų (prie Dono gyvenusių iranėnų genčių). Jį palaiko ir kai kurie kiti tyrinėtojai.
Šis ginčas svarbus ne tik m. e. pradžioje baltų gyventai teritorijai apibrėžti ir baltų kultūrai pažinti, bet ir dar vienu aspektu — rytų slavų migracijos į šiaurę pradžiai nustatyti. Mat visi Zarubincų kultūros tyrinėtojai sutaria, kad m. e. pradžioje ją palikusios gentys migravo j šiaurę ir šiaurės rytus, kūrėsi Juchnovo bei Dnepro—Dauguvos kultūras palikusių baltų genčių teritorijoje. Jei Zarubincų kultūrą palikusios gentys buvo baltai, tai ši migracija buvo tik baltų genčių maišymasis. Taip ją traktuoja V. Sedovas. Jo nuomone, Zarubincų gentys susiliejusios su kitomis ir palikusios I m. e. tūkstantmečio viduryje susidariusią baltišką Moščino kultūrą. O jei Zarubincų kultūrą paliko slavų gentys, tai jų migracija j šiaurę laikytina ir slavų skverbimosi j baltų gyventus plotus pradžia: šį procesą reikia skirti jau m. e. pradžiai. Tačiau mokslininkai, Zarubincų kultūrą laikantys baltiška, teigia, kad slavų ekspansija į šiaurę prasidėjo tik VIII a.