Baltų arealas
Pagal laidoseną skiriamos šios sritys: vakarų Lietuvos kapinynai su akmens vainikais; Nemuno žemupio plokštiniai kapinynai; centrinės Lietuvos plokštiniai kapinynai; Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapiai; rytų Lietuvos pilkapiai; Užnemunės laidojimo paminklai. Vakarų Lietuvos pilkapių su akmenų vainikais kapai degintiniai, nors aptiktas ir griautinis kapas. Išlieka vienas nekintantis laidosenos elementas – akmenų vainikas. Nemuno žemupio kapinynų kapai be akmenų vainikų. Mirusiuosius laidodavo duobėse, nedegintus. Dėdavo įvairių įkapių. Papuošalai aptinkami taip, kaip juos nešiodavo( grandinėlės, smeigtukai, karoliai, apyrankės, žiedai). Darbo įrankiai ir ginklai dedami galvugaly. Centrinės Lietuvos plokštiniai kapinynai. Šios teritorijos kapinynuose mirusiuosius laidodavo pailgose, keturkampėse duobėse, įvairiame gylyje. Jaučiama tendencija vyrus laidoti galvomis į vakarus, moteris – į rytus. Dalis mirusiųjų palaidota mediniuose karstuose. Išskirtinis šios srities bruožas – vyrų kapuose mažai ginklų ir tai, kad beveik nėra papildomų įkapių. Daugelyje kapų aptikta po du akmenis galvugaly ir kojugaly. Žemaitijos ir šiaurės Lietuvos pilkapiai dažniausiai įrengiami aukštesnėse vietose. Svarbus laidosenos elementas – akmenų vainikas. Buvo atliekamos apeigos su ugnimi. Su šiomis apeigomis galima sieti pilkapiuose randamus židinius, laužavietes. Mirusieji laidoti nedeginti. Rytų Lietuvos pilkapių pagrinde yra akmenų vainikų, kurie daugiausia apskriti. Sampilai yra dviejų konstrukcijų: vieni pagrinde turi akmenų vainiką ir iš aplinkinės žemės piltą sampilą, kitų sampilai sukrauti iš akmenų ir žemės. Buvo atliekamos apeigos su ugnimi. Užnemunės laidojimo paminklai skirtingi. Šiaurinėje dalyje žinoma plokštinių kapinynų su griautiniais kapais, šiaurės rytuose - pilkapių su žemių sampilais, akmenų vainikais ir griautiniais kapais, pietvakariuose – pilkapių su akmenų bei žemių sampilais ir degintiniais kapais.
I tūkstantmečio po Kr. pradžioje baltiškasis arealas buvo didelis: nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose, nuo Lovatės, Velikajos, Dauguvos ir Dniepro aukštupių šiaurėje iki vidurinės Padnieprės pietuose. I-V a. vid. vadinamas Senuoju geležies amžiumi. Šiuo laikotarpiu pradeda kisti dvi stambios baltų šakos – Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros: „ kūrėsi naujos gyvenvietės, buvo diegimi nauji papročiai, klostėsi nauji ryšiai tarp genčių, ir jau tankiai gyvenamoje Lietuvoje susiformavo keletas savitų baltiškų kultūrų“. Spartų baltų kultūrų vystymąsi senojo geležies amžiaus metu nulėmė „ vietinės balų rūdos geležies bei plieno gavybos ir gamybos technologijos įdiegimas“. Tai nulėmė sparčią žemdirbystės, gyvulininkystės, kalvystės, juvelyrikos plėtrą. Patobulėjo gyvenamieji namai: jie tapo tvirtesni, šiltesni. Pasikeitė ir buitis. Žalvariniai papuošalai tapo neatsiejami kasdienio gyvenimo atributai. Vyrai pradėjo naudotis kokybiškais ginklais, prekiaujama tarpusavyje ir su tolimais kraštais. Visi šie pokyčiai turėjo įtakos ir demografiniams rodikliams: pagausėjo gyventojų, jie tolygiau pasklido po teritoriją. Šiame laikotarpyje pagausėja gyvenviečių-piliakalnių ir laidojimo paminklų. Pirmaisiais mūsų eros dešimtmečiais išnyksta paprotys deginti mirusiuosius. Į kapus dedamos turtingos įkapės: papuošalai, ginklai, darbo įrankiai, buities daiktai. Pagal laidojimo skirtumus Lietuvoje išskiriamos 6 kultūrinės sritys. Tai – Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų, Nemuno žemupio plokštinių kapinynų, Pilkapių, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Užnemunės laidojimo paminklų ir vėlyvoji Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Nepaisant skirtumų tarp jų yra daug panašumų – tai mirusiųjų nedeginimas, mirusiųjų kūno padėties orientavimas pagal pasaulio šalis, turtingos įkapės. Svarbiausia – žinome, kad senajame geležies amžiuje baltų gentys pradėjo formuotis ir šis procesas baigėsi apie V-VI a. atskirų baltų genčių susidarymu.
I tūkstantmečio po Kr. pradžioje baltiškasis arealas buvo didelis: nuo Vyslos žemupio vakaruose iki Okos aukštupio rytuose, nuo Lovatės, Velikajos, Dauguvos ir Dniepro aukštupių šiaurėje iki vidurinės Padnieprės pietuose. I-V a. vid. vadinamas Senuoju geležies amžiumi. Šiuo laikotarpiu pradeda kisti dvi stambios baltų šakos – Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros: „ kūrėsi naujos gyvenvietės, buvo diegimi nauji papročiai, klostėsi nauji ryšiai tarp genčių, ir jau tankiai gyvenamoje Lietuvoje susiformavo keletas savitų baltiškų kultūrų“. Spartų baltų kultūrų vystymąsi senojo geležies amžiaus metu nulėmė „ vietinės balų rūdos geležies bei plieno gavybos ir gamybos technologijos įdiegimas“. Tai nulėmė sparčią žemdirbystės, gyvulininkystės, kalvystės, juvelyrikos plėtrą. Patobulėjo gyvenamieji namai: jie tapo tvirtesni, šiltesni. Pasikeitė ir buitis. Žalvariniai papuošalai tapo neatsiejami kasdienio gyvenimo atributai. Vyrai pradėjo naudotis kokybiškais ginklais, prekiaujama tarpusavyje ir su tolimais kraštais. Visi šie pokyčiai turėjo įtakos ir demografiniams rodikliams: pagausėjo gyventojų, jie tolygiau pasklido po teritoriją. Šiame laikotarpyje pagausėja gyvenviečių-piliakalnių ir laidojimo paminklų. Pirmaisiais mūsų eros dešimtmečiais išnyksta paprotys deginti mirusiuosius. Į kapus dedamos turtingos įkapės: papuošalai, ginklai, darbo įrankiai, buities daiktai. Pagal laidojimo skirtumus Lietuvoje išskiriamos 6 kultūrinės sritys. Tai – Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų, Nemuno žemupio plokštinių kapinynų, Pilkapių, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Užnemunės laidojimo paminklų ir vėlyvoji Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Nepaisant skirtumų tarp jų yra daug panašumų – tai mirusiųjų nedeginimas, mirusiųjų kūno padėties orientavimas pagal pasaulio šalis, turtingos įkapės. Svarbiausia – žinome, kad senajame geležies amžiuje baltų gentys pradėjo formuotis ir šis procesas baigėsi apie V-VI a. atskirų baltų genčių susidarymu.